Skautija Lietuvoje nuo pat savo atgimimo ištakų remiasi trimis pamatines vertybes išreiškiančiu šūkiu: Dievui, Tėvynei, Artimui. Tačiau ką tikėjimas reiškia šiandieniniame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Ar tai tik tarpukario tradicijos liekana, formalus priesaikos žodis, ar gyvas šaltinis, vis dar tekantis skautų širdyse? Trijų skautų vadovų bei dvasininkų – brolio Audriaus Jesinsko, brolio Gabrieliaus Zavecko ir brolio Viliaus Viktoravičiaus – asmeninės patirtys bei įžvalgos atskleidžia gilią, praktišką ir ne visada lengvą skautybės bei tikėjimo sąveiką.
Skirtingos ištakos – tas pats dvasinis pamatas
Kiekvieno pašnekovo kelias į skautus ir dvasinį pašaukimą prasidėjo skirtinguose Lietuvos kampeliuose, atspindinčiuose turtingą mūsų šalies istorinį bei kultūrinį audinį. Brolis Audrius užaugo Dzūkijos pakraštyje, prie Suvalkijos sienos. Tai kraštas, turintis gilią ir garbingą partizaninio pasipriešinimo istoriją, žinantis laisvės ir atsidavimo kainą. Nors augdamas kaime Audrius jautė stiprų ryšį su gamta: miškais, kalneliais ir upeliais. Brolis Gabrielius kilęs iš Kybartų. Jo vaikystė prabėgo įprastu to meto ritmu, o į skautų veiklą jį natūraliai įtraukė vyresniojo brolio pavyzdys bei Pirmosios Komunijos mokytoja, kuri kartu buvo ir skautų vadovė. Brolis Vilius augo Žemaitijos širdyje – Telšiuose. Anksti netekęs tėvo, o vėliau ir kartu gyvenusio senelio, jis nuo mažens išmoko atsakomybės bei praktinio darbo ūkyje. Prasidėjus Atgimimui, tėvo Jono Kaunecko – žinomo disidento ir dvasininko – pavyzdys paskatino jį pereiti į pirmąją katalikišką mokyklą Lietuvoje. Čia pirmą kartą sužinojo apie skautus, kai vokiečių kalbos mokytojas atnešė žurnalą ,,Skautų aidas’’ ir supažindino moksleivius su šio judėjimo idėjomis.
Tikėjimas kaip asmeninio lūžio ir transformacijos jėga
Nors visi trys pašnekovai šiandien stovi dvasinės tarnystės kelyje, jų dvasiniai paieškų keliai nebuvo iš anksto sudėlioti – juos lydėjo asmeniniai išbandymai ir vidinės transformacijos.
Brolio Audriaus jaunystės istorija – itin dramatiška. Nejausdamas namų šilumos, paauglystėje jis ieškojo pripažinimo gatvėje, pasuko nusikalstamu keliu. Esminis gyvenimo lūžis įvyko policijos nuovadoje: būdamas prirakintas prie radiatoriaus ir mušamas pareigūnų, jis iš beviltiškumo pirmą kartą nuoširdžiai meldėsi:
,,Dieve, jeigu tu esi, padėk man iš čia išeiti, aš pažadu eiti į bažnyčią’’.
Tą dieną vienas pareigūnas netikėtai jo pagailėjo ir jį paleido. Nors pažadą bažnyčiai Audrius įvykdė ne iškart, po pusmečio užsukęs į šv. mišias jis sutiko kunigą Kęstutį, kuris jo nenurašė dėl praeities klaidų ir priėmė patarnauti prie altoriaus. Ši patirtis iš esmės pakeitė jo gyvenimą – šiandien buvęs gatvės jaunuolis jau tris dešimtmečius tarnauja prie altoriaus, yra kariuomenės kapelionas ir skautas vytis.
Broliui Viliui, kuris ruošėsi studijuoti mediciną ir jau dirbo ligoninėje, lemiamu dvasiniu įvykiu tapo susitikimas su tėvu Sigitu Tamkevičiumi skautų stovykloje. Brolis Vilius prisimena: ,,Pamatyti žmogų, perėjusį pragarą ir spinduliuojantį ramybę, buvo stipriausias įrodymas, kad tikėjimas nėra tik tušti žodžiai’’. Matyti žmogų, kuris apie sovietinius kalėjimus, tardymus ir persekiojimus kalbėjo su skaidria šypsena, be piktumo ar keršto jausmo, paliko neišdildomą įspūdį ir privertė susimąstyti apie gilesnius žmogaus būties poreikius ir pasirinkti dvasinį kelią.
Brolis Gabrielius klausimus apie savo dvasinį kelią kėlė nuo ankstyvos paauglystės. Būdamas trečiame universiteto kurse, per gilią asmeninę maldą jis ieškojo atsakymo, kur galėtų atiduoti daugiau gėrio – šeimoje ar kunigystėje. Brolis Gabrielius dalijasi: ,,Mano noras buvo ne kovoti ar priešintis Dievo valiai, bet pamatyti, kur aš galiu atnešti daugiausiai vaisių.’’. Pasirinkęs vienuolystę, jis sąmoningai apsisprendė ne priešintis Dievo valiai, o su Ja bendradarbiauti.
Ką skautija duoda tikėjimui: paprastumas ir gamtos pamokos
Savo ruožtu skautai suteikia dvasiniam gyvenimui unikalų, itin gyvą ir praktišką matmenį, kurio dažnai trūksta sausose teorinėse pamokose.
Brolis Gabrielius pabrėžia, kad skautai išmoko dvasinius dalykus priimti natūraliai. Stovykloje malda, pokalbis ar šv. mišios vyksta paprastai, be perteklinio formalizmo ar siekio viską paversti „operos koncertu“. Šis skautiškas paprastumas dažnai tampa pirmuoju žingsniu link tikėjimo tiems, kurie jaučiasi atsieti ir atgrasyti griežtų Bažnyčios struktūrų.
Skautavimas neatsiejamas nuo miško, laužo šviesos ir žvaigždėto dangaus. Broliai vieningai sutaria: būtent gamtoje natūraliai gimsta klausimai: ,,Iš kur visa tai? Kas tai sukūrė?’’. Brolis Audrius teigia: ,,Gamta yra pirmoji šventovė, kurioje žmogus natūraliai pradeda ieškoti Kūrėjo.’’. Gamta tampa gyvu Dievo veidu, kurį galima patirti per asmeninį išgyvenimą.
Šių dienų iššūkiai: ,,patogus’’ tikėjimas
Visi trys pašnekovai atvirai įvardija dabartines skautų judėjimo problemas. Anksčiau dvasinė programa rėmėsi aiškia krikščioniška tapatybe – tarnyste Kristui ir artimui. Šiandien vis dažniau kalbama apie abstraktų ,,Dievą’’ arba tiesiog ,,patogų tikėjimą’’. Vengiant konkretumo ir dengiantis įvairove, dažniausiai nepasiūloma jokia reali alternatyva, o dvasinė programa tampa paviršutiniška. Paklaustas apie dabartinę tikėjimo programą, brolis Vilius atkreipia dėmesį į pavojų, kylantį mėginant išstumti Dievo sampratą iš skautų programos. Be Aukščiausiojo autoriteto organizacija rizikuoja tapti tiesiog ,,tobulais sovietiniais pionieriais’’, kurie žygiuoja ir nešioja kaklaraiščius, bet praranda gilesnę moralinę ašį. Jei nėra autoriteto virš žmogaus, pats žmogus tampa ,,Dievu’’ ir pradeda pats spręsti, kas gera ir kas bloga.
Skautijos tapatybė neatsiejama nuo krikščioniškosios šalies kultūros – nuo Martyno Mažvydo pirmojo katekizmo iki tarpukario skautijos paveldo. Nuoseklus šių šaknų pažinimas padeda ugdyti brandžią, savo istoriją gerbiančią asmenybę, o jos atstūmimas veda į pasimetimą.
Žinutė dvasinio kelio ieškančiam skautui
Pabaigai broliai palieka tris esminius patarimus skautams, ieškantiems savo dvasinio kelio: Brolis Audrius linki būti atviram pirmiausia sau ir Dievui, o ne siekti žūtbūt įtikti draugams ar pasiduoti aplinkos spaudimui. Brolis pabrėžia: ,,Būkite drąsūs būti savimi ir nebijokite atverti širdies tiesai, net jei ji reikalauja pokyčių.’’. Brolis Gabrielius primena, kad tikėjimas nėra taisyklių sąrašas ar teorinė diskusija. Net jei tikėjimas pradžioje yra mažas kaip garstyčios grūdelis, svarbu drįsti juo gyventi – atnešti savo abejones, skaudulius bei klausimus į kasdienę maldą ir veiksmus. Brolis Vilius siūlo aktyviai ieškoti gyvo santykio su Dievu, dalyvauti skautų rekolekcijose bei dvasiniuose užsiėmimuose, nes tik remiantis meile, tiesa ir sąžiningumu formuojamas tikrasis žmogaus stuburas.
Dabartiniame pasaulyje, kai skautavimas kartais virsta tiesiog laisvalaikio pramoga, šios patirtys primena: tikėjimas gali tapti gyvybiškai svarbiu švyturiu ieškantiems prasmės. Skautų judėjimas turi unikalią galimybę mokyti tikėjimo ne per teorines pamokėles, o per gyvą tarnystę, gamtos patyrimą ir asmeninę atsakomybę. Svarbiausia yra ne garsiai kalbėti apie tikėjimą, o juo gyventi – net jei jis iš pradžių tebūtų mažas garstyčios grūdelis.