Kai išgirstame žodį „skautai“, daugelis turbūt pirmiausia pagalvoja apie mišką, palapines, laužą, žygius ir gyvenimą gamtoje. Galbūt dar prisimename filmus, kuriuose skautai mokosi išgyventi miške, verda arbatą ant laužo ir miega palapinėse.
Ir tame yra nemažai tiesos.
Tačiau skautų judėjimas yra gerokai platesnis.
Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, Artimui“ – labai aiškiai nurodo vieną iš pagrindinių šio judėjimo principų. O Tėvynę galima suprasti ne tik kaip valstybę. Ji prasideda nuo mūsų miesto, rajono, gatvės, bendruomenės ir šalia esančio žmogaus.
Galbūt būtent čia slypi viena mažiausiai matomų skautų veiklos dalių – jų įsitraukimas į visuomenę.
Skautai, apie kuriuos visuomenė kartais net nežino
Lietuvoje skautų judėjimas yra gerokai didesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šalyje veikia daugiau kaip dešimt skirtingų skautų organizacijų, o didžiausia iš jų vienija tūkstančius narių.
Tai stiprus jaunimo judėjimas, turintis daugiau nei šimtmetį trunkančias tradicijas Lietuvoje ir didžiulę bendruomenę visame pasaulyje.
Tačiau egzistuoja savotiškas paradoksas.
Kalbantis su įvairių sričių žmonėmis vis dar gana dažnai galima išgirsti nustebusį klausimą:
„Palaukite, Lietuvoje yra skautai?“
O paklausus, ką jie veikia, atsakymas dažniausiai būna labai panašus:
„Na, tie, kurie miške gyvena, stovyklauja, prie laužo sėdi…“
Ir vėlgi – tame yra tiesos.
Skautai žygiuoja, stovyklauja, mokosi orientuotis, pažinti gamtą, kurti laužą, gaminti maistą, veikti komandoje ir pasirūpinti savimi bei kitu.
Tačiau tuo skautiška veikla tikrai nesibaigia.
Kai visuomenei reikia pagalbos
Apie skautus visuomenė dažnai išgirsta tada, kai atsiranda didelis poreikis savanorystei.
COVID-19 pandemijos metu skautai aktyviai įsitraukė į pagalbą visuomenei – savanoriavo, prisidėjo prie pagalbos senjorams, skambučių centrų veiklos ir įvairių pagalbos iniciatyvų.
Prasidėjus karui Ukrainoje, skautų bendruomenė taip pat aktyviai prisidėjo prie pagalbos organizavimo ir savanorystės.
Tokiais momentais tampa labai aišku, kad gebėjimas padėti kitam nėra tik teorinė skautiška vertybė.
Tačiau visuomenės įsitraukimas neturėtų prasidėti tik tada, kai nutinka krizė.
Jis gali prasidėti daug anksčiau – nuo paprasto susitikimo bendruomenės renginyje.
Maži susitikimai, kurie leidžia pamatyti skautus
Vienas tokių pavyzdžių – Kaune vykęs miesto gamtos ir bendruomenės festivalis „Drėvės“.
Mažajame Ąžuolyne ir aplinkinėse erdvėse vykęs renginys subūrė žmones, norinčius iš arčiau pažinti gamtą, miesto aplinką ir vieni kitus.
Festivalyje buvo galima dalyvauti įvairiose edukacijose, kūrybinėse veiklose, žygiuose, orientaciniuose žaidimuose ir kituose užsiėmimuose.
Tarp dalyvių buvo ir Skautų Jiesios tuntas.
Skautai įrengė savo edukacinę erdvę, kurioje lankytojai galėjo pinti apyrankes iš dilgėlių, paragauti arbatos, pasikalbėti apie augalus ir jų savybes.
Tačiau veiklos nesibaigė vien gamtos pažinimu.
Lankytojai taip pat buvo kviečiami pasitikrinti savo žinias apie pilietinį pasipriešinimą ir pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Būtent ši veikla tapo vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip skautai gali visuomenei perduoti ne tik savo tradicijas, bet ir praktines žinias.
„Žmonėms išties buvo įdomu, kas mes esame“
Apie dalyvavimą renginiuose ir skautų santykį su visuomene kalbinau Gabiją Navašinskaitę, Jiesios tunto skautę.
Paklausus, kaip atsirado kvietimas dalyvauti renginyje, Gabija pasakojo, kad tai nėra vienkartinis bendradarbiavimas.
„Esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Ąžuolyno biblioteka ir jau ne pirmą kartą prisidedame prie jų organizuojamų renginių. Sutartis ir yra apie tai, kad dalyvaujame kaip partneriai jų organizuojamuose renginiuose.“
Tai reiškia, kad skautai į bibliotekos veiklą įsitraukia ne atsitiktinai. Jie tampa renginių partneriais ir bendruomenės dalimi.
Tačiau įdomiausia dalis prasideda tada, kai į skautų erdvę ateina pats žmogus.
Gabija pasakoja, kad uniforma tapo savotišku pokalbio pradžios tašku:
„Žmonėms išties dažniau buvo įdomu, kas tokie esame ir kuo užsiimame, kai tik pamatydavo uniformas.“
Susidomėjimas buvo toks, kad ne vienam lankytojui teko perduoti ir kontaktus.
O skautai iš situacijos netgi pasijuokė – kitą kartą į tokį renginį reikėtų nepamiršti vizitinių kortelių.
Šį kartą vietoj jų žmonės galėjo tiesiog nusifotografuoti tunto emblemą nuo skautiškos uniformos.
Svarbiausia – žmogus sužino, kad skautai yra šalia
Ar tokie renginiai leidžia visuomenei geriau pažinti skautus?
Gabija į šį klausimą žvelgia gana realistiškai.
„Sunku atsakyti, ar tokie renginiai leidžia geriau pažinti skautus, nes kontaktas būna išties trumpas – vos kelios minutės.“
Tačiau, jos nuomone, čia svarbiausia net ne tai, kiek informacijos žmogus spėja gauti per kelias minutes.
Svarbiausia, kad jis apskritai sužino apie skautų egzistavimą savo aplinkoje.
„Kas tikrai yra nuostabu ir svarbu – žmonės sužino, kad jų artimoje aplinkoje išvis egzistuoja tokia bendruomenė kaip skautai.“
Ir tai, ko gero, yra vienas svarbiausių pirmųjų žingsnių.
Kai žmogus jau žino, kad skautai egzistuoja, atsiranda galimybė pasidomėti plačiau. Kas jie? Ką veikia? Kodėl jie taip rengiasi? Kodėl eina į mišką? Ką reiškia jų šūkis? Kaip galima prisijungti?
Kartais vienas trumpas pokalbis gali tapti pradžia didesniam susidomėjimui.
Nuo apyrankių iki pasirengimo ekstremalioms situacijoms
Skautų veikla „Drėvės“ festivalyje buvo įvairi – nuo apyrankių pynimo ir arbatos iki pilietinio pasirengimo.
Gabija pasakoja, kad pati edukacija buvo gana laisva ir net šiek tiek chaotiška.
Tačiau būtent tai ir leido žmonėms pasirinkti, kas jiems įdomu.
„Buvo galima ir apyrankes pinti, ir arbatą gerti.“
Vis dėlto vienas užsiėmimas sulaukė ypatingo susidomėjimo – pasiruošimo ekstremalioms situacijoms žaidimas, kurį skautai rengė kartu su Vilniaus miesto savivaldybe.
Tai jau visai kitoks skautų veidas.
Ne tik gamta.
Ne tik laužas.
Ne tik stovyklos.
Bet ir pilietinis pasirengimas, atsakomybė bei gebėjimas padėti kitam.
„Kalbinome žmones, kėlėme jų kompetencijas, rodėme, kad patys esame pasiruošę ir jau galime padėti pasiruošti kitiems.“
Man atrodo, kad ši mintis labai gerai atspindi tai, kas yra šiuolaikinė skautija.
Veikla visuomenėje nebūtinai reiškia naujų narių paiešką
Įdomu ir tai, kad Jiesios tunto tikslas šiuo metu nėra aktyviai ieškoti naujų narių.
Vis dėlto jie mato prasmę eiti į kontaktą su visuomene.
Ir tas kontaktas jau duoda rezultatų.
Gabija pasakoja, kad po dalyvavimo tokiuose renginiuose pradėjo atsirasti naujų kontaktų ir kvietimų dalyvauti kitose iniciatyvose – tokių, kurių anksčiau nebūdavo.
Tai labai svarbus momentas.
Kartais dalyvavimas bendruomenės veikloje nėra tiesioginė reklama.
Tai santykio kūrimas.
Skautai parodo, kas jie yra, o visuomenė gauna progą pamatyti, ką iš tikrųjų veikia šis judėjimas.
Skautų veiklą reikia ne tik vykdyti, bet ir parodyti
Man pačiam ši istorija tapo dar vienu priminimu, kad skautų Lietuvoje yra daug daugiau, nei matome kasdien.
Problema dažnai nėra ta, kad skautai neveikia.
Problema ta, kad apie jų veiklą ne visada žinoma.
Daugybė tuntų ir skautiškų vienetų aktyviai veikia savo bendruomenėse, organizuoja renginius, stovyklas, žygius, edukacijas, savanoriauja ir padeda kitiems.
Tačiau nemaža dalis šios veiklos lieka pačioje skautiškoje bendruomenėje.
O visuomenė mato tik labai mažą dalį.
Todėl tokios iniciatyvos kaip dalyvavimas „Drėvės“ festivalyje yra svarbios ne tik renginio lankytojams.
Jos svarbios ir patiems skautams.
Nes kiekvienas toks susitikimas mažina atstumą tarp skautų ir visuomenės.
Tėvynė prasideda nuo bendruomenės
Galbūt būtent čia galima kitaip pažvelgti į skautišką šūkį:
„Dievui, Tėvynei, Artimui.“
Tėvynė nėra tik dideli valstybės masto darbai.
Ji prasideda nuo mūsų kiemo.
Nuo bendruomenės.
Nuo bibliotekos.
Nuo renginio, kuriame reikia pagalbos.
Nuo žmogaus, kuriam reikia parodyti, kaip pasiruošti ekstremaliai situacijai.
Nuo vaiko, kuriam reikia parodyti, kaip galima pažinti gamtą.
Nuo jauno žmogaus, kuris pirmą kartą išgirsta, kad skautai yra ne kažkur toli – jie yra čia pat, jo mieste.
Ir galbūt būtent tokiuose mažuose darbuose slypi didžiausias skautiškos tarnystės grožis.
Norisi tęsti šį pokalbį
Man labai džiugu matyti tokias iniciatyvas ir norisi šią temą tęsti.
Todėl ateityje norėčiau aplankyti ir daugiau skautų vienetų, pasikalbėti su jų vadovais ir jaunaisiais skautais, parodyti, ką jie daro savo bendruomenėse ir kaip prisideda prie visuomenės.
Ne tam, kad įrodytume, jog skautai yra „didžiausi“ ar „geriausi“.
O tiesiog tam, kad žmonės pagaliau pamatytų visą skautų veiklos paveikslą.
Nes skautai tikrai yra ne vien tie, kurie sėdi prie laužo ir miega palapinėse.
Nors, tiesą sakant, ir tai yra labai gera skautų dalis.
Tačiau už laužo, palapinės ir žygio yra dar vienas labai svarbus dalykas – norėjimas būti naudingam kitam žmogui.
O gal būtent nuo to ir prasideda tikroji tarnystė Dievui, Tėvynei ir Artimui.
